#EnergyDigest (39/22): sudie, Šiaurės srautai

Kas geresnio šią savaitę energetikoje?

2022 m. 39 sav. (t. y. savaitė, prasidėjusi rugsėjo 26 d.)

  • Europa greičiausiai amžiams neteko „Nord Stream“ dujotiekių. Be akivaizdžių geopolitinių pasekmių visai Europai, tai turės įtakos ir Baltijos šalims.

  • Regiono suskystintų dujų importo infrastruktūra netrukus pagausės, bet procesas vyksta ne be įtampų.

  • Europos energetikos ministrai priėmė sprendimus dėl elektros taupymo.

Štai papunkčiui.

„Nord Stream“ sprogimai

Du sprogimai savaitės pradžioje prakiurdė abu „Nord Stream“ dujotiekius. Buvo pažeistos visos keturios dviejų dujotiekių gijos. Tai, kad įvyko ne avarija, o sabotažas, aišku pasidarė kone iš karto. Danija, Švedija ir Vokietija pranešė bendradarbiaujančios atliekant tyrimą, kurio metu turėtų būti nustatytas kaltininkas. Nors logišką tokio išpuolio paaiškinimą rasti sunku, žvilgsniai krypsta į Rusiją.

Pačių dujotiekių perspektyva niūroka. Žala, kurią jiems padarys jūros vanduo, greičiausiai pareikalaus milžiniško remonto. Net jei sankcijų sukaustyta Maskva ir rastų būdų tokius darbus atlikti, tokios investicijos greičiausiai neatsipirktų niekada. Europa turi pakankamai dujotiekių rusiškoms dujoms – Lenkijoje ir Ukrainoje. Be to, karas dar labiau priartino dujų eros pabaigą.

Tikėtiniausia versija dėl kaltininko, nors yra ir kitų, man regis šita: „Gazprom“ politiniu pavedimu baigia savo pasirodymą Europos dujų rinkoje. Ieškoma būdų išjungti dujų tiekimą Europai be didesnių teisinių pasekmių. Jų norima išvengti tam, kad nebūtų areštuotas įmonės turtas už Rusijos ribų. Be to, įtariu, dalis „Gazprom“ dar tikisi grįžti į Europos rinką kažkada iki 2050 m. O tam gali tekti susimokėti visas susikaupusias baudas už neįvykdytus kontraktinius įsipareigojimus.

Todėl force majeure, toks kaip dujotiekių sprogimai, galėtų padėti sustabdyti metaforinį kraujavimą. Sprogimai, žinoma, turi kitų hibridinio karo požymių. Tačiau iš dujų tiekimo perspektyvos tik taip gebėčiau paaiškinti tokį skausmingą „Gazprom“ saviamputaciją.

  • Kodėl tai svarbu? Baltijos šalims „Nord Stream“ dujotiekiai niekada neturėjo tiesioginės įtakos. Jie buvo statyti tam, kad patraukti Ukrainą iš rusiškų dujų tiekimo Vokietijai grandinės. Tokį tikslą „Gazprom“ buvo įsirašęs į savo viešus strateginius dokumentus. Tam priežasčių rado ir rusų partneriai Vokietijoje. Tad grėsmė Baltijos šalims visuomet buvo geopolitinė.

    Todėl tai, kad sprogimais dujų infrastruktūra grįžo į mažiau geopolitiškai grėsmingą padėtį, turėtų būti palengvėjimas Baltijos šalims ir, juo labiau, Ukrainai. Tačiau, vertinant pesimistiškai, „Nord Stream“ sprogimai kaip hibridinio karo grimasa gali reikšti išaugusią Maskvos toleranciją skausmui ir rizikai. Tokiu atveju, ant stalo atsiduria Baltijos šalių atjungimas nuo BRELL žiedo.

    Kaip rašiau praėjusią savaitę, jo metu rizika daugiausia kyla Karaliaučiui – kad Rusijos eksklavas išsijungs, netekęs priėjimo prie rusiškos IPS/UPS sistemos. Tačiau dabar karinės bazės ten apytuštės.

    Nesakau, kad reikia itin bijoti, tik užfiksuoju, kad rizikos profilis regione kiek pasikeitė.

Skaitiniai:

Gausesnė dujų infrastruktūra

Klaipėdos dujų importo terminalą valdanti „Klaipėdos nafta“ rezervavo apie 60% „Independence“ pajėgumo, t. y. po 24 TWh per metus 2023-2033 m. Po 6 TWh/m. gavo keturios įmonės. Latvijos „Latvenergo“ ir lenkų PGNiG pačios pranešė apie Klaipėdoje rezervuotus pajėgumus. Likusios dvi – lietuviškos. Spėčiau, „Ignitis grupė“ ir „Achema“.

Toks aukcionas buvo surengtas pirmą kartą. Likę nerezervuoti terminalo pajėgumai ir toliau bus skirstomi kasmet, ateinantiems metams. 2023 m. taip bus išdalintos dar 9 TWh. Likutis gali būti užsakomas metų eigoje.

Tuo tarpu Estijos politikai ėmė viešai kalbėti, kad Suomijos pusė nėra linkusi bendrauti apie susitarimo dėl bendro dujų importo terminalo detales. Klausimų jiems kelia tai, kur pirma bus prišvartuotas išnuomotasis dujų terminalas – Estijos Paldiskyje, ar Suomijos Ingės uoste. Taip pat neaišku, iš ko bus perkamos juo importuosiamos dujos.

Na, o tuo metu Latvijoje, dujų importo infrastruktūrą ketinanti vystyti „Skulte LNG“ pranešė ketinanti jai išleisti apie 120 mln. €. Tai yra gerokai mažiau, nei įprasti FSRU įrenginiai (300-340 mln. €). Sprendžiant iš latviško projekto, jie nestatys dujų talpų, o tik prieplauką. Dujos bus kraunamos į Inčukalno dujų saugyklą per išdujinimo įrenginį krantinėje.

  • Kodėl tai svarbu? Klaipėdos dujų terminalas klientų paieškos prasme užbėgo už akių laikotarpiui, kai regione bus daugiau konkuruojančios infrastruktūros. Planų naujiems dujų importo terminalams turi tiek lenkai, tiek latviai. Tuo pačiu akivaizdu, kad dujų vartotojai šiaurinėje regiono dalyje – Estijoje ir Suomijoje – yra linkę palaukti savo terminalo.

    Visgi, estų viešas burbėjimas neįkvepia. Ypač jei, kaip aptarėme anksčiau, dujotiekių sprogimai reiškia didesnę riziką būti atjungtiems nuo Rusijos elektros sistemos. Mat toks scenarijus turėtų pasekmių ir dujų sektoriui.

    Savarankiškai Baltijos šalių elektros sistemai prireiktų papildomų 8,5 TWh dujų elektros gamybai. O tai yra 67% visų dujų, šiuo metu žiemai sukauptų mūsų dujų saugykloje (12,7 TWh). Pažymėtina, kad ji pustuštė ne be „Gazprom“ kontroliuojamos „Latvijas Gaze“ pastangų.

    Taip, padėtį lengvina pastebimai sumažėjęs dujų suvartojimas, ypač Lietuvoje. Vyriausybės skelbiasi turinčios pakankamai dujų gyventojų poreikiams. Visi, su kuo kalbu neoficialiai, dievagojasi, kad viskas yra gerai. Galiausiai, dabar jau mažai ką galime pakeisti.

    Tačiau faktas, kad šiuos rūpesčius išspręstų sėkminga suomių-estų terminalo projekto baigtis.

    Sunkiau ką nors pasakyti apie trečiojo terminalo poreikį regione. Tai, kad „Latvenergo“ sudalyvavo „Klaipėdos naftos“ kvietime, rodo, kad į latvišką projektą daug vilčių nededa ir vietiniai.

Skaitiniai:

Energetikos ministrų susitikimas

Energetikos ministrų susitikime Briuselyje penktadienį patvirtintos ES priemonės, skirtos suvaldyti elektros energijos kainas. Tai yra elektros vartojimo mažinimas, mokesčiai iš krizės itin daug uždirbantiems verslams ir leidimas teikti pagalbą smulkioms ir vidutinėms įmonėms. Priemonės apibūdinamos kaip „laikinos ir išsikirtinės“. Jos galios nuo šių metų gruodžio iki 2023 m. pabaigos, jei nenurodyta kitaip.

Sutarta, kad šalys ateinantį gruodį-kovą privalomai mažins pikinę elektros paklausą 5%. Piko valandos – tai 10% laiko, kai elektros paklausa yra didžiausia. Taip pat prašoma savanoriškai mažinti bendrą elektros suvartojimą 10%. Kaip tiksliai taupyti elektrą šalys spręs pačios.

Be to, vėjo, saulės, lignito ir branduolinių jėgainių operatoriai turės apsiriboti maksimaliomis 180 €/MWh pajamomis. Tai yra 50% praėjusio mėnesio elektros kainos Lietuvoje, bet 4-5 kartus daugiau, nei įprasta. Taip pat numatytas solidarumo mokestis naftos, dujų, anglies gavybos ir naftos perdirbimo bendrovėms. Bus ribojamas 2022 arba 2023 m. apmokestinamo pelno augimas – iki 20%, palyginti su pastarųjų 5 m. vidurkiu. Šiomis priemonėmis surinkti pinigai turėtų būti skiriami padėti elektros vartotojams.

  • Kodėl tai svarbu? Tai turėtų būti mechanizmas, leidžiantis, nieko perdėm nenuskriaudžiant, surinkti pinigų ir apsaugoti elektros vartotojus nuo kraupiai išaugusių elektros sąskaitų. Kištis į rinką sudėtinga ir beveik visada sukelia nenumatytų pasekmių. Bet politikai nėra linkę į politinę savižudybę ir yra priversti veikti.

    Įprastai didelė elektros kaina turėtų savaime paskatinti vartotojus taupyti, o gamintojus investuoti. Tad teoriškai sąskaitų subsidijavimas viena ranka ir prašymas mažinti vartojimą kita yra viena kitai prieštaraujančios priemonės.

    Labiausiai Lietuvoje pasijaus, tikėtina, elektros suvartojimo pikų mažinimas. Jie, iš akies sprendžiant, Lietuvoje yra 8-10 val. ryto ir ~20 val. vakare ir didžiausias efektas, regis, pasijustų vartojimą ankstinant, o ne jį vėlinant. Galutinį verdiktą, žinoma, skelbs atsakingos institucijos.

    Visgi, paklausos sumažinimas ar paslinkimas piko metu padės mažinti valandų skaičių, kai elektrai gaminti turi įsijungti brangiausiai tai darantys įrenginiai. O tai padaryti galima, pavyzdžiui, ankstinant dalies įmonių ar įstaigų darbo laiką.

    Kainų lubos Lietuvoje bus taikomos tik saulės ir vėjo elektrinėms. Tiesa, 180 €/MWh vidutinė mėnesio biržos kaina perlipo tik penkis mėnesius per pastaruosius dvejus metus – 2021 m. gruodį ir šių metų birželį-rugsėjį. Lietuva daug elektros importuoja. Tam, kad Lietuvos vartotojai atgautų, pavyzdžiui, švedams „permokėtus“ pinigus, valstybės turės sudaryti dvišales sutartis.

    „Solidariumo įnašą“ nuo pelno susirinkti Lietuva galės, ko gero, iš naftos išgavėjų ir Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą valdančios „Orlen Lietuva“.

Skaitiniai:

Kas toliau?

  • Lietuvos aukštųjų technologijų įmonių grupės „Teltonika“ bendrovė „Teltonika Energy“ pradėjo masinę elektromobilių įkrovimo stotelių gamybą. Įrenginio koncepcija buvo pristatyta 2021 m. pab., o masinė gamyba pradėta rugsėjo antroje pusėje. Gamyba vykdoma Vilniuje, gaminamos 7,4, 11 ir 22 kW galios stotelės. Planuojama, kad 2026 m. šalyje bus daugiau nei 53.000 privačių mažos ir vidutinės galios krovimo taškų.

  • Lenkų energetikės „PKN Orlen“ akcininkai pritarė kitos valstybinės įmonės „Polskie Górnictwo Naftowe i Gazownictwo“ (PGNiG) prisijungimui. Pirmoji perims antrosios turtą, PGNiG akcininkai mainais gaus „Orlen“ akcijų – po 0,0925 už vieną. PGNiG akcininkų susirinkimas dėl šio sandorio šaukiamas spalio 10 d. Lietuvoje „Orlen“ valdo naftos perdirbmo gamyklą Mažeikiuose, o PGNiG valdo antžeminį gamtinių dujų skirstymo terminalą Klaipėdoje.

  • „Ignitis grupės“ antrinė įmonė „Ignitis renewables“  įsigijo vėjo jėgainių projektą „Silezija 2“ Lenkijoje. Preliminari bendra investicijų suma, kartu su statybos darbais, sieks ~240 mln. €. Jo galia sieks iki 137 MW. Kaip ir šalia esantis bendrovės parkas „Silezija 1“, planuojama, projektas bus hibridinis, t. y. prie jo bus statomas ir saulės parkas. Planuojama, kad jis veikti pradės 2024 m. antrą pusmetį, elektra bus pardavinėjama rinkos sąlygomis.