Kas geresnio pastaruoju metu energetikoje?
2021 m. 43-44 sav.
Šį kartą pasinaudojau ne dažnai pasitaikančia proga kiek atidžiau apsižvalgyti naftos gavybos sektoriuje Lietuvoje. Užgaišau, nes prireikė smarkiai atsišviežinti žinias. Įmeskim į pasiaiškinimų katilą iš rikiuotės išvedusį persišaldymą ir štai – tik dabar gaunate apžvalgą dviejų savaičių laikotarpio, pasibaigusio lapkričio 7 d. Tikiuosi, bus verta laukimo.
Be ginčų dėl naftos gavybos, šią savaitę aptarsime didžiules investicijas, kurios išties keliauja į Mažeikius. Taip pat, pastebėtina, kad juda užstrigęs Vilniaus kogeneracinės jėgainės projektas, o patariamoji Energetikos ministerijos agentūra sumanė kurti išmaniąją programėlę, leidžiančią sekti savo anglies pėdsaką. Be to, į Seimą keliauja vėjo jėgainių jūroje konkurso sąlygos.
Štai papunkčiui.
Iš užrašų: pasmerkta išnykti
„Minijos nafta“, viena iš saujos naftos išgavėjų Lietuvoje, dar nuo 2005 m. tiria galimybes vystyti žaliavos gavybą Kintuose, prie Kuršių marių. Čia ~2km gylyje esančioje geologinėje struktūroje, preliminariai, galėtų glūdėti iki 7,3 mln. bbl išgaunamos naftos. Tikslūs skaičiai paaiškėtų tik atlikus žvalgomąjį gręžinį. Leidimą tam be konkurso ji gauti galėtų, nes telkinio riba patenka į bendrovės šiuo metu turimą plotą.
Visgi, spalio pab. Aplinkos ministerija nutarė nesuteikti leidimo tokiai veiklai. Anot jos, toks projektas neatitinka Žaliojo kurso, projektui priešinasi ir vietos bendruomenė. Teigiama, kad gavyba būtų vykdoma per arti gyvenvietės, šalia „Natura 2000“ saugomų teritorijų ir pakenktų vietovės rekreacijos ir turizmo veiklai.
Bendrovė teigia, kad veikla būtų vystoma saugiai, o projektas atneštų ekonominės naudos ir vietos bendruomenei. Ministerijos sprendimą ji vadina „piktnaudžiavimu valdžios galiomis“ ir žada skųsti. Vietos bendruomenė dar anksčiau žadėjo reikliai stebėti projektą, jei jis būtų įgyvendinamas.
Naftos gavyba Lietuvoje, mln. barelių per metus.
Mano trigrašis: naftos ir dujų gavyba Lietuvoje yra jautri tema. Suprantu vietos bendruomenę, Kintai atrodo tinkamesnė vieta turizmui, ne naftos pramonei. Gamta šiame regione saugoma ne veltui. Ar visa tai yra tinkamai apsaugota įstatymais yra kitas klausimas. Ginčo baigties spėti nesiimsiu.
Kalbame apie palyginti nedidelius kiekius naftos ir saulėlydį išgyvenančią pramonės šaką, kurios perspektyva su kiekvienais metais darosi vis nykesnė. Nemenką interesą, visgi, čia rodo lenkų naftininkai. „Minijos naftą“ valdo Lenkijos naftos koncerno „Lotos Petrobaltic“ antrinė bendrovė „Lotos Geonafta“ ir Danijos įmonė „Odin Energi“.
Turbūt pastebėtina detalė yra tai, kad „PKN Orlen“, investuojanti į naftos perdirbimo gamyklą Mažeikiuose, vykdo „Lotos“ prisijungimo procedūras.
Naftos gavyba Lietuvoje vykdoma tik sausumoje, tačiau prieš porą metų buvo pasigirdę pranešimų, kad „Lotos“ ėmė garsiau reikšti norą ieškoti gavybos būdų ir Baltijos jūroje. Visai netoli aprašyto ginčo vietovės, tik jūroje, Kaliningrado srities teritorijoje esančiame gręžinyje D-6 naftą išgauna rusų „Lukoil“.
Apskritai, susidaryti platesnį vaizdą apie sektoriaus perspektyvas trukdo ir tai, kad palyginti mažai dėmesio yra skiriama Lietuvos žemės gelmių tyrimams, net ir moksliniais tikslais. Tai ryškiau iškilo į paviršių, kai prieš porą metų buvo kilęs triukšmas dėl galimybių čia vykdyti sugauto anglies dvideginio saugojimą. Na, o nežinojimas, ar, juo labiau, nenoras žinoti, niekada nėra gera strategija.
***
Štai kas dar įvyko per pastarąsias porą savaičių:
„Orlen“ investicija Mažeikiuose
Lenkų „PKN Orlen“ valdoma naftos perdirbimo bendrovė „Orlen Lietuva“ pranešė spalio 27 d. pasirašiusi sutartį su Londone registruota naftos ir dujų infrastruktūros bendrove „Petrofac Limited“. Ši už 550 mln. € Mažeikių gamykloje įgyvendins vad. „bottom of barrel“ projektą.
Kitaip tariant, gamykloje bus įrengtas hidrokrekingo įrenginys, prie jau egzistuojančių naftos perdirbimo procesų pridėsiantis dar vieną, kurio metu sunkūs cheminiai junginiai naftoje, įprastai virsdavę mazutu, bus perdirbami į lengvesnius ir brangesnius naftos produktus, tokius kaip mažo sieringumo dyzelis.
Kaip praneša kontraktą laimėjusi bendrovė, sutartis apima projektavimą, įsigijimus, statybas, įrenginių išbandymą. Tai yra „daugiausia plyno lauko“ projektavimo ir statybos darbus, taip pat kai kurios egzistuojančios infrastruktūros patobulinimus ir papildomas projektavimo užduotis.
Projektas vykdomas „iki rakto“ principu, sutartis apmokama vienu kartu, tai yra, „Orlen“ tikisi sumokėti pinigus ir gauti veikiančius įrengimus. Juos užbaigti planuojama iki 2024 m. pab. „Orlen Lietuva“ skaičiuoja, kad visa investicija bendrovei atsieis ~641 mln. € ir per metus leis uždirbti 68 mln. € daugiau EBITDA pelno.
Kodėl tai svarbu:
Sutarties pasirašymas išblaškė mane kamavusias abejones. Investicijos į gamyklą buvo žadamos ilgai, jų reikia, gerai, kad jos bus.
Dar šių metų kovo viduryje bendrovė teigė, kad atplėšus konkurso vokus paaiškėjo, kad projektas kainuos „daugiau nei 200 mln. €“. Kaip tai virto 550 mln. € sutartimi – geras klausimas.
Tai, kad tarp naujausių „Petrofac“ pateikiamų bendrovės naujienų yra pranešimas apie gautą 77 mln. £ baudą už kyšius, duotus 2012-2015 m., neįkvepia.
Vilniaus kogeneracinė jėgainė
„Ignitis grupei“ priklausanti Vilniaus kogeneracinė jėgainė (VKJ) pasirašė sutartį dėl biokuro katilinės ir biokuro paruošimo įrenginių projektavimo su „Ramboll Polska“ ir „Ramboll Danmark“. Sutarties vertė – beveik 1,4 mln. €. Ji bus vykdoma trimis etapais:
pasirengimo ir planavimo;
projektavimo, statybų ir paleidimo valdymo;
trečiojo etapo, techninio vertinimo, bendrovė nėra įsipareigojusi įsigyti.
Bendrovė planuoja pasirašyti dar 7 sutartis dėl įrangos tiekimo, statybos ir kitų rangos darbų.
VKJ yra šiluminė jėgainė iš dviejų dalių – atliekų deginimo ir biokuro. Pirmoji dalis jau veikia, tačiau biokuro dalies statybos darbai sustojo, kai pernai spalį restruktūrizuojama Lenkijos „Rafako“ pranešė esanti nepajėgi užbaigti darbus. Taip projekto užbaigimas buvo nukeltas metams.
Kodėl tai svarbu:
Tai yra vienas brangiausių pastarojo meto energetikos projektų šalyje (350 mln. €), į jį investuojamos didelės sumos ES mokesčių mokėtojų pinigų, o jį įgyvendinančios įmonių grupės pagrindinė akcininkė yra valstybė. Tad, projektas stebėtinas iš viešojo intereso perspektyvos. Gerai, kad darbai juda.
Tai yra garsiausiai dėl politinių, reguliacinių ir techninių priežasčių strigęs pastarojo meto energetikos projektas. Jis apipintas šūsnimi keisčiausių istorijų ir nutikimų, tad nesinorėtų pražiopsoti, jei nutiktų dar kas nors.
Mobilioji taršos programėlė
Lietuvos energetikos agentūra (LEA) ieško, kas už 58.400 € sukurtų prototipą programėlės, leidžiančios jos vartotojui paprastai sekti, kaip efektyviai jis vartoja energiją. Taip pat – vertinti savo paliekamą CO2 pėdsaką. Jis turėtų stebėti transporto, būste naudojamos energijos vartojimą, taip pat – pirkinių keliamą taršą. Programėlė taip pat galėtų tekti pasiūlymus, kaip rodiklius gerinti.
Trys konkurso laimėtojai gaus prizus, o laimėtojas prie prizo – 38.600 € sutartį programėlės kūrimui. Didžiąją dalį pinigų prototipo kūrimui skirs Vyriausybės Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra.
Tiesa, kas finansuotų programėlės priežiūrą ir atnaujinimą, jei ji būtų sukurta, nėra aišku. Tačiau LEA užsimena, kad ateityje norėtų matyti galimybę gyventojams prekiauti tarša, taip programėlę paverčiant savotiška mažmenine taršos leidimų prekybos platforma.
Kodėl tai svarbu:
Teoriškai idėja yra įdomi ir būtų smalsu pamatyti tokią programėlę sklandžiai funkcionuojančią. Tiesa, tai atrodo kaip idėja startuoliui, ne analitinei patariamajai ministerijos institucijai.
Paslaugos užsakovas yra keistas. Energetikos ministerijai pavaldžiai LEA pavesta prižiūrėti energetikos ir klimato kaitos strategijų įgyvendinimą, audituoti energijos vartojimą, prižiūrėti valstybės naftos atsargas, o ne kurti programėles.
Agentūros vadovas be plačiau eskaluoto konkurso buvo pakeistas pasikeitus ministerijos vadovybei, kas neįkvepia. Ministro draugams ir sąjungininkams turėtų atitikti politinio pasitikėjimo postai.
Gal tai šį bei tą paaiškina. Spekuliuočiau, kad pirmasis vadovas nespėjo sucementuoti 2019 m. įsteigtos institucijos struktūros, vizijos ir veiklų, o naujas vadovas nebūtinai žino, su kuo tokios institucijos valgomos. Bet čia tik spėju.
Kas toliau?
Štai keli dalykai, į kuriuos galbūt turėsime atkreipti dėmesį netolimoje ateityje:
Seimas artimiausiu metu balsuos dėl įstatymų pakeitimų, kuriais bus įtvirtinti konkurso vėjo parkui jūroje statyti principai. Kol kas panašu, kad standartinis „sutarties dėl skirtumo“ (CfD) modelis bus papildytas galimybe paramos prašyti tik daliai parke pagaminamos elektros.
Visgi, susipažinti su įstatymo pakeitimais laiko bus apstu. Planuojama, kad investuotojams pirminė informacija apie konkursą būtų pateikta 2023 m. Konkursas truktų 180 d., laimėtoją tikimasi išrinkti pirmą 2024 m. ketvirtį.
Gruodžio 1 d. „Litgrid“ akcininkai balsuos, ar pritarti 87,7 mln. € elektros sistemos operatoriaus sutarčiai su „Siemens Energy” dėl sinchroninių kompensatorių įrengimo Lietuvoje. Iki 2024 m. pabaigos jie bus įrengti Alytaus, Telšių ir Neries transformatorių pastotėse, t. y. prie daugiausia energijos šalyje suvartojančio Vilniaus bei netoli tarptautinių jungčių su Lenkija ir Švedija.
Elektros jungtis su Lenkija „LitPol Link“ buvo išjungta kelioms dienoms išbandant trečią joje įrengtą autotransformatorių. Tai yra vienas iš dviejų iki metų pabaigos planuojamų užbaigti sinchronizacijos projektų. Trys iš 15 projektų jau užbaigti.
Minėtuoju būdu išplėsta „LitPol Link“ elektros jungtis turėtų leisti avarijos atveju visoms Baltijos šalims gauti pagalbos iš Lenkijos. Tačiau tam dar reikia atlikti visų Baltijos šalių izoliuoto darbo bandymą. Šį atlikti planuojama 2023 m.