Energetika nustojo būti nuobodus dalykas, ane?.. Na gerai, nuobodus gal ir nenustojo būti.
Bet svarbesnis. Nes energija, net jei ir atpigo nuo šoką keliančių aukštumų vasarą, vis dar yra brangi. Nepalyginti brangesnė, nei buvo iki Rusijos energetinio karo prieš Europą.
Kodėl tai svarbu? Na, štai jums standartinis atsakymas (visi kartu):
Pigesnė energija yra konkurencinis pranašumas pritraukiant investicijas iš užsienio.
O dabar, pasauliui friendshorinant tiekimo grandines, galbūt yra nebloga proga jų prisitraukti.
Yra ir dar viena priežastis, kodėl tai svarbu.
€0,01/kWh pigesnė elektra per metus reiškia 120 mln. €, kolektyviai atsirandančių žmonių ir įmonių kišenėse. O tai reiškia:
Daugiau pinigų, grįžtančių į ekonomiką ir sparčiau besisukančius jos dantračius.
Lietuvos ekonomikai vis labiau artėjant prie ES vidurkio, natūrali kainų konvergencija mus į viršų temps vis mažiau. Todėl turėti papildomų pinigų vidaus vartojimui taipogi gali būti visai nebloga mintis.
Tai reiškia, kad yra rimtų paskatų stipriai užsiimti energetikos politika.
Bet, vėlgi, spoksojau į tai, ką ant prekystalio partijos iškėlė savivaldos rinkimuose. Na ir gana atidžiai jau gerą dešimtmetį seku tai, kas buvo daroma ir tai, kas daroma dabar.
Švelniai tariant, neįkvepia.
Todėl štai ką sugalvojau:
Siekdami sumažinti potencialią prastos energetikos politikos žalą, pamėginkime – aš ir jūs – sukurpti bent keletą elementų energetikos politikos programai.
Dirbsime taip: aš surašysiu kokį nors gabaliuką, o tada visi bendrai aptarinėsime, kas čia gerai, kas blogai, ką galim pridėti.
Galiausiai tai tebūnie atviros prieigos politikos gairės. Tai yra, tegu jomis naudojasi bet kas, kam teks kurpti energetikos politikos gaires bet kuriai partijai (fingers crossed, kad pasirinks kokia normali).
Visada yra potencialo tai, ką čia išdėstysiu, išpildyti, išplėtoti ir sudėlioti išnašas bei sudaryti literatūros sąrašą. Tikrai galima pagal tai sudėlioti taktinį veiksmų planą.
Bet realistiškai įsivertinęs tai, kiek turiu laisvų pajėgumų, tai, davaj, nesvaikim.
Visa tai man taip pat bus savotiška meditacija ir galimybė pabėgti nuo pastaruoju metu hiperintensyvios dienotvarkės, kuri susideda išimtinai iš dalykų, kuriuos daryti būtinai reikia, bet žiauriai nuobodu ir nesinori.
Tad štai.
Pradėkim nuo įvado, kuriame aptarsime, kur esame, kur turime būti ir kodėl.
Santrauka:
Tikra, tikslinga ir efektyvi energetikos politika yra užmirštas reiškinys mūsų politinėje padangėje. Taip susiklostė istoriškai.
Laikai, visgi, yra išskirtiniai, nes pasaulį supurtė didžiausias energetikos šokas bent nuo 1979 m. Mes, tiesa, to nepastebėjome.
Dėl to „ai, sueis“ požiūris, anksčiau praslysdavęs, dabar gali pradėti daryti realią žalą šalies ekonomikos dabarčiai ir ateičiai.
Susiklosčiusi situacija diktuoja, kad derėtų siekti kuo mažesnių energijos kainų vartotojams ir judėti tolyn vadovaujantis technologinio neutralumo principu.
🔻🔻🔻
Užmirštas užsiėmimas
Reikia pripažinti, kad pastarosios dvi Vyriausybės energetikos politikos prasme gyveno laikais, kai „nieko nereikėjo daryti“. Savotiška „istorijos pabaigos“ atmosfera, tik energetikoje.
Dujos nebe rusiškos, rubikonas išguitas, elektra [neaiškus murmėjimas], kainos gerai, žodžiu, viskas gerai.
✅🎉⚡
Šį užsisėdėjimą iliustruoja mūsų energetikos ir URM vicikų pasisakymai renginiuose užsienyje ar užsienio kalbomis: dešimt metų bubenama ta pati pasaka apie „Independence“.
Iki pat šios dienos.
Nėra taip, kad anoji istorija nebūtų svarbi. Terminalas vaidina vis svarbesnį vaidmenį, tačiau bubesių nesivarginama atnaujinti nuo pat 2012 m.
Na gerai, dabar šiek tiek papildomai bubenama apie jūrinius vėjo parkus. Not good enough.
Švelniai vargingas vaizdelis, bet jis iliustruoja tai, ką noriu pasakyti: ta pati sena istorija mekenama taip ilgai be pokyčių, nes:
niekam neįdomu, kas ten toj energetikoj dar daroma ar nedaroma;
niekas ir nesistengia suprasti.
Šitas čileksas energetikos politikoje yra įsitvirtinęs nuo ~2016 m., gal nuo kiek anksčiau.
Nes juk, pasikartokime, dujos nebe rusiškos, rubikonas išguitas, elektra [neaiškus murmėjimas], kainos gerai, žodžiu, viskas gerai.
✅🎉⚡
Kaip smarkiai toks čileksas yra įsitvirtinęs? Ogi taip smarkiai, kad pradėta galvoti, ar išvis tos atskiros ministerijos reikia.
Skvernelio laikais buvo žadama energetikos ministeriją tiesiog perdažyt žaliai ir uždaryti. Nepavyko, nes dar nebuvo sutvarkyti visi europiniai pinigai, kurie buvo numatyti paskirstyti būtent šiai ministerijai.
Tai, kad tie pinigai buvo skirti sinchronizacijos projektams, vargu ar rūpėjo kam nors be pačios ministerijos ar tuo užsiėmusių valstybinių bendrovių. Europiniai pinigai, reikia paimt.
Todėl ministerija išliko.
Kaip atėjus šiai Vyriausybei? Susidaro įspūdis, kad tiek čileksinis nusiteikimas, tiek ir nuomonė dėl ministerijos reikalingumo, niekur nedingo. Skirtumas tas, kad dabartiniai valdantieji šią keistą ministeriją ne taikėsi uždaryti, o panaudojo savaip.
Enminas tapo darboviete tiems, kas norėjo ir patys su rusais pakovot, ir draugus pavadint. Ypač draugus pavadint.
Tiesa, energetikos politikos prasme niekas nepasikeitė. Niekas nei gilinasi, nei nori gilintis. Todėl buvo išgalvoti rinkiminiai šūkiai, kad skambėtų. „Astravui ne!“, pavyzdžiui. Jokio skirtumo, ar energetikos politika tikra, ar fiktyvi – niekas nepastebės, nes viskas, kaip giliai tikima, energetikoje buvo, yra ir bus gerai.
Bet didelę dalį praėjusio dešimtmečio galiojusios taisyklės užpernai pasikeitė ir dabar toks požiūris, tikėtina, jau gali padaryti žalos.
Energetikos šokas
Ramus snaudulys baigėsi, kai Europą konkrečiai ir pasaulį bendrai sukrėtė didžiausias energijos kainų šokas per pastaruosius pusę šimto metų.
Publika, reikia pripažinti, jį daugiausia pražiopsojo, nes čia viskas „elektros tarpininkų afera“, ar kažką ten. Iš dalies toks sąlyginį panikos nebuvimą paaiškina štai kas: kainų šokui amortizuoti Lietuva išleido bent 5% BVP, arba dviejų metų krašto apsaugos biudžetą.
Šie pinigai leido Vyriausybei padengti dalį gyventojų elektros ir dujų sąskaitų. Todėl gyventojai taip ir nepajuto skausmingiausios energijos kainų šoko dalies.
Tai va. 5% BVP tik tam, kad aš ir jūs pajustume didžiausią energetikos krizę Europoje per pusę šimto metų taip menkai, kaip pajutome. Smūgis buvo sušvelnintas pinigų pagalve, kurią parūpino Finansų ministerija.
Energetikos ministerija viso šio proceso metu... kažką veikė, matyt.🧑🚀
Be pasekmių nepraeis
Dabar, atlėgus kainoms ir Europai atlaikius, galimai, sunkiausią krizės etapą, labai svarbu neapsigauti: šitas šokas lengvai nepraeis. Energetikos krizės užtrunka ir nepraeina be pasekmių.
Siekdamas iliustruoti pastarąjį teiginį, pateiksiu iškarpų iš aštuntojo praėjusio amžiaus dešimtmečio.
1973 m. Jom Kipuro karo metu visas naftos išgavėjų kartelis OPEC pritaikė naftos embargą JAV. Pasaulinė naftos kaina padvigubėjo per metus.
1979 m., Irane įvyko revoliucija, kurios metu Šaho valdžia baigėsi ir atėjo Ajatola Al-Khomeini. Jos metu naftos gavyba šalyje sustojo. Tai reiškė, kad visame pasaulyje naftos gavyba sumažėjo 7%. Tai, savo ruožtu, sukėlė baimes, panikas, trikdžius ir padvigubino naftos kainą per ateinančius dvejus metus.
Nesunku įtarti, kad ekonomiškai tai nebuvo šlovingas dešimtmetis. Jo metu JAV susidūrė su stagfliacija – neaugančia ekonomika ir augančiomis kainomis.
Bet tai buvo momentinis, tiesioginis poveikis. Po šio dešimtmečio naftos pasaulis pasikeitė iš pagrindų ir virto tokiu, kokį mes pažįstame šiandien. Ar veikiau tokiu, kokį pažinojome iki Rusijos invazijos į Ukrainą.
Štai dalis pokyčių, kurie nutiko po to, kai didžiausi naftos tiekėjai nusprendė pradėti pokštauti apie tai, kam ir kaip jie pardavinės naftą.
Naftos rinkoje iki šių kainų šokų vyravo septynios didžiausios JAV naftos bendrovės, jos kiek stumdėsi su OPEC šalimis. Nors amerikiečių dominavimui grėsmės kilo ir anksčiau, šie energijos šokai staigiai jį užbaigė.
JAV buvo įkurtas strateginis naftos rezervas, dabar esantis vienu svarbesnių elementų, darančių įtaką pasaulinei naftos kainų dinamikai.
Atsirado JAV momentinių naftos sandorių rinka, kurią pavyko suvaldyti Niujorke atsiradus amerikietiškos naftos indeksui WTI. Šiandien tai yra antras svarbiausias naftos indeksas pasaulyje – nebent gyvenate JAV, tada tai yra tiesiog „naftos kaina“.
Pasaulinės naftos kainos svarbiausiu rodikliu tapo nebe tai, už kiek naftą pirko JAV bendrovės ir ne tai, kiek kainuoja lengva arabiška nafta. Pasauliniu naftos kainos rodikliu tapo Šiaurės jūroje išgaunamos „Brent“ rūšies naftos kaina.
Pasaulinė naftos paklausa po šių krizių mažėjo šešis metus iš eilės, o OPEC užimama rinkos dalis traukėsi. 1985 m. naftos kartelis užėmė 29% pasaulio naftos rinkos, palyginti su 50% 1979 m.
Aktyviai pradėta ieškoti ir išgauti naftą Šiaurės jūroje, Norvegijoje, Vakarų Vokietija nutarė, kad nafta iš SSRS yra labai gera mintis.
JAV keliuose atsirado greičio ribojimai – 55 mylios per valandą, tai – ekonomiškiausiu laikytas greitis. Pradėta rūpintis tuo, kiek degalų automobilis suvartoja ir pradėti gaminti taupesni modeliai.
Trumpai tariant, ką aš šituo noriu pasakyti, energetikos krizės istoriškai turi toli siekiančių pasekmių.
Šį kartą, žinoma, viskas kitaip. Rusija buvo ne tik viena didžiausių naftos eksportuotojų pasaulyje, bet ir didžiausia dujų eksportuotoja pasaulyje. Tai, kad ji energetinio karo ėmėsi dar iki karinių veiksmų Ukrainoje, nepraeis be pasekmių.
Jų bus daug ir įvairių, galima pasvarstyti, kokios jau yra akivaizdžios, o kurios galbūt neužsibus per ilgai.
Bet viena, man regis, yra garantuota – žemos energijos kainos, paremtos pigiais iškastiniais ištekliais, į Europą dar kurį laiką negrįš.
Kur mes esame
Tai kokioje situacijoje esame mes? Na, vietomis neblogoje, tačiau kai kur gal ir nejuokinga.
Šilumos sektoriuje viskas yra beveik gerai, jei neskaičiuosime gamybos pajėgumų pertekliaus Kaune ar ilgalaikių technologinių iššūkių visam šilumos ir vėsinimo sektoriui.
Dujų tiekimo saugumo sektoriuje viskas yra taip gerai, kaip gali būti. Yra technologinis sektoriaus žalinimo klausimas, bet bendrai viskas yra labai neblogai.
Elektros sektoriuje sunkiau. Be tos pačios technologinės transformacijos (skaitmenizacija, elektromobilizacija, akumuliatoriai, etc.) dar turime ir kitų, itin svarbių nebaigtų darbų. Konkrečiai – sinchronizacija ir elektros gamybos didinimas.
Energijos kainų prasme esame panašioje valtyje, kaip ir visi kiti, nes su energija importuojame ir jos kainas. Kol kas tos importuojamos kainos neįkvepia.
Renovacija, svarbi energetinio skurdo mažinimo priemonė vis dar ieško savo proveržio.
Ką visa tai, ką čia išsiaiškinome, reiškia mūsų atviros prieigos energetikos politikos gairėms? Ogi kelis dalykus.
Nėra iki galo aišku, kurios technologijos triumfu pasibaigs šis energijos kainų sukrėtimas.
Todėl dabar statyti ant konkrečios technologijos nėra protinga. Reiškia, kad kiek įmanoma taktiniai sprendimai turi būti priimti technologiškai neutraliu principu.
Kitaip tariant, jokių „valstybė nusprendė statyti x, valstybinė bendrovė y stato x“ projektų.
Labiau: „valstybei reikia pasiekti x, skelbiame tarptautinį konkursą ir tokiu būdu išsiaiškiname, kaip geriausiai tikslą pasiekti“.
Dabartinis importuojamos energijos kainų lygis kenkia šalies konkurencingumui. Todėl vietinės energijos gamybos plėtros turi būti siekiama žemiausia įmanoma kaina.
Šitą dalį nesunku sumauti, nes neteisingai pasirinktos technologijos gali ne tik nepadėti, bet ir pakenkti šalies ekonomikai. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, pažiūrėkite į Baltarusijos branduolinę programą.
Pigiausia energija yra ta energija, kurios nesuvartojame.
Patalpų šildymas ir vėsinimas yra imliausia energijai veikla, kuria užsiima gyventojai. Daugiabučių renovacija yra projektas be galvos, bet ir didžiausias galvos skausmas. Tai čia gali būti sudėtinga.
21 a. energetikoje (atsinaujinantys ištekliai, elektros tinklų skaitmenizacija) atneša su savimi visą puokštę iššūkių ir galimybių. Naujovės turi nugulti į įstatyminę ir reguliacinę bazę.
*****
Jei jau susigaudėm, kokios krizės akivaizdoje mes gyvename, galbūt galime pripažinti, kad reikia šiek tiek daugiau dėmesio kreipti į energetikos politiką, nei reikėjo pastaruoju metu.
Gaminam elektrą, nesistengiam patys išrinkti technologijų laimėtojų ir užtikrinam kuo mažesnes kainas vartotojams.
Gali būti sunkiau, nei atrodo.
Tai tiek tos įžangos. Toliau eisim per atskiras temas. Jie domina kokie nors konkretūs klausimai – laukiu idėjų, pasiūlymų, pastabų.