Leo Lenox

View Original

#EnergyDigest (40/22): energetikos krizės kaina

Naglis Navakas

Kas geresnio šią savaitę energetikoje?

2022 m. 40 sav. (t. y. savaitė, prasidėjusi spalio 3 d.)

  • Vyriausybė ir prezidentūra kaip maži vaikai susiginčijo, kas vyks į europinius posėdžius dėl energetikos. Per ginčus liko nepastebėta, kad atstovaujama pozicija yra, švelniai tariant, neapgalvota.

  • Rengiamos konkurso sąlygos vėjo jėgainių parko jūroje statytojams. Jos leidžia manyti, kad pirmosios jame pagamintos elektros tinkle teks laukti bent iki 2030 m., t. y. bent 2 metais ilgiau, nei žadėta.

  • Energetikos išteklių kainų krizės akivaizdoje, ateinančių metų Lietuvos biudžete numatyta 1,2 mlrd. € parama gyventojams ir verslui. Kas išsiskaičiuoja į apytikriai 1,7% BVP.

Štai papunkčiui.

Vaikų smėlio dėžė

Europos energetinės politikos darbotvarkė buvo intensyvi. Spalio 6 d. vyko inauguracinis Europos politinės bendruomenės – 44 Europos ir aplinkinių šalių – susitikimas. Jame dalyvavo ir svarbiausi energijos išteklių tiekėjai kaimynystėje. Todėl suprantama, kad jo pakraščiuose netilo pokalbiai apie energetikos krizę.

Spalio 7 d. vyko neformalus Europos vadovų tarybos (EVT) susitikimas. Visa tai laikoma pasiruošimu oficialiam spalio 20-21 d. EVT posėdžiui.

Vilniuje kelionės į šiuos renginius nepraėjo be dramos. Atgimė senas ginčas dėl to, kas – ar prezidentas, ar premjerė – turėtų atstovauti Lietuvą EVT. Į derybas dėl energetikos klausimų Vyriausybė tikėjosi išsiųsti premjerę. Energetika, esą, ne užsienio politikos reikalas, o prezidentas atsakingas būtent už pastarąją.

Tačiau į EVT posėdį išvyko prezidentas. Europinė politika yra laikoma jo tiesiogine prerogatyva, tad į keliones vyksta pats. Nebent pats ką nors deleguoja. Prieš išvykdamas jis spėjo apsimėtyti vaikų žaidimų aikštelės vertomis replikomis su Užsienio reikalų ministru.

Didelės faktinės reikšmės šie ginčai neturi, nes abi institucijos laikosi daugiau mažiau tos pačios pozicijos. Lietuva yra stovykloje, pasisakančioje už „kainų kepurę“ visoms į ES importuojamoms gamtinėms dujoms. Teigiama, kad šioje stovykloje yra apie 17 ES šalių. Jai prieštarauja mažesnė jų grupelė, tačiau su Vokietija ir Nyderlandais priešakyje.

  • Kodėl tai svarbu? Iš esmės šie ginčai nėra svarbūs. Tiesa, per juos gali likti nepastebėta, kad Lietuvos užsiimama pozicija yra, švelniai tariant, ne be trūkumų.

    Didelės dujų kainos Europoje yra tai, kas leidžia žemynui pasaulinėje suskystintų dujų rinkoje apsirūpinti tokiu žaliavos kiekiu, kokio nebeperkame iš Rusijos. Jei dujų importo kaina būtų mažesnė, jos būtų eksportuojamos ten, kur mokama daugiau. Europa susidurtų su fiziniu dujų stygiumi.

    Tam tikra kainų kepurė galėtų veikti, jei visa ES dujas pirktų kolektyviai. Šiam sezonui tai daryti jau vėlu, tačiau ateinančiam tokia priemonė yra svarstoma dujų saugykloms užpildyti. Taip Europa pasitelktų savo perkamąją galią, o šalys nekonkuruotų tarpusavyje.

    Tokiu atveju, jei jau kas užsinorėtų „kainų kepurės“, ji galėtų veikti vidaus rinkoje, kompensuojant skirtumą bendram pirkėjui. Tačiau vargu bau, ar tai yra įmanoma politiškai.

    Lietuva tuo pačiu nepritaria rusiškų dujų kainų kepurei. Mes neimportuojame rusiškų dujų, todėl mums pastaroji nepadėtų. O rusiškų dujų pirkėjai įgytų konkurencinį pranašumą.

    Visgi, tokia Rusijos uždarbį ribojanti kainų kepurė galėtų veikti. Vamzdinės dujos neturi alternatyvios eksporto rinkos. Gavyba Jamalo pusiasalyje yra fiziškai vamzdžiais sujungta tik su Europa. Todėl pirkėjas galėtų diktuoti kainas. Rusija galėtų visai nutraukti tiekimą, bet ji tai, greičiausiai, padarys bet kokiu atveju.

    Tiesa, jei Rusija dujų eksporto nesustabdytų, tai paaugintų neapsisprendusiųjų norą vėl pradėti importuoti rusiškas dujas.

Skaitiniai:

Vėjo jėgainės jūroje – anksčiausiai 2030 m.

Jūrinio vėjo jėgainių parko projekto pradžios nesitikima mažiausiai iki 2030 m. Tai yra bent dviem metais vėliau, nei skelbta. Taip pirmojo šalyje jūrinio vėjo projekto grafikas dėliojasi pažiūrėjus į viešai konsultacijai energetikos reguliuotojo VERT pateiktus dokumentus, kuriuose aprašoma būsimo konkurso tvarka.

VERT skelbiamose taisyklėse nurodoma, kad paskelbtas konkursas truks 180 kalendorinių dienų. Jo laimėtojas per 3 metus nuo leidimo plėtrai ir eksploatacijai gavimo dienos turės gauti statybą leidžiantį dokumentą; o per 6 metus – gauti leidimą gaminti elektrą.

Kol kas konkreti konkurso data nežinoma. Iki šiol skelbta, kad konkursas planuojamas 2023 m. antroje pusėje arba pabaigoje, o potencialūs dalyviai yra užsiminę apie rugsėjį. Jei viskas įvyks taip, tuomet konkurso pabaiga numatoma 2024 m. pirmoje pusėje, o vėjo parkas turėtų pradėti veikti anksčiausiai 2030 m.

Energetikos ministras jau yra užsiminęs, kad vėjo parkas bus paleistas 2030 m. Taip jis teigė Palangos gyventojams, pergyvenantiems dėl būsimos vizualinės taršos. Tačiau oficialiuose energetikos ministerijos bei jai pavaldžios, projektu besirūpinančios įmonių grupės EPSO-G pranešimuose 2028 m. data figūruoja dar ir iki šiol.

  • Kodėl tai svarbu? Jūros vėjo jėgainės – tai atsinaujinančių išteklių amžiaus megaprojektai. Planuojamas vėjo parkas gali atsieiti ~1,2 mlrd. €. Projektas greičiausiai pareikalaus valstybės paramos, tad jį verta prižiūrėti bent jau dėl visuomenės intereso. Galiausiai, jis pagamins iki 25% šiandieninio šalies elektros energijos poreikio. Tiesa, poreikis tuo metu, kai jis pradės gaminti elektros energiją, iki to laiko bus didesnis. Tačiau šie projektai bet kokiu atveju smarkiai pagerins elektros gamybos situaciją šalyje.

    Sunku nepasiglostyti: tai, kad projektas bus stumiamas pirmyn, aš sakiau nuo pat šios Vyriausybės kadencijos pradžios. Turiu niekuo nepagrįstą įtarimą, kad jis vilkinamas, nes kažkas turi keistų svajonių apie mažus branduolinius reaktorius.

    Kiek keistą ėjimą yra atlikusi „Ignitis grupė“. Ji 700 MW galios vėjo parką yra įsirašiusi į savo projektų grafiką iki 2030 m. Plane nurodoma, kad jis turėtų būti užbaigtas 2028 m. Dabar, net jei jai ir pavyks laimėti konkursą, skaidres teks perpaišyti. Galbūt nustumti iki 2030 m. Tačiau jei manęs klaustų – atsižvelgiant į būsimus trikdžius ir galimus teisinius ginčus, perkelkite tiesiai į planą iki 2035 m.

Skaitiniai:

1,2 mlrd. € energijos kainoms

Lietuvos Vyriausybė pritarė kitų metų valstybės biudžetui. Toliau jis bus teikiamas Seimui. Planuojama, kad jį ten patvirtins dar iki lapkričio pabaigos, tai būtų keliomis savaitėmis anksčiau nei įprasta. Svarbiausi skaičiai – numatomas 2023 m. biudžeto deficitas sieks 4,9%, o valstybės skolos lygis kitų metų pabaigoje augs nuo 40,3% iki 43% BVP.

Biudžeto sudėtyje – pagalbos priemonės energijos kainų suvaldymui. Kitiems metams kompensacijoms ir kitoms paramos priemonėms gyventojams ir verslui bus skirta daugiau kaip 1,2 mlrd. €. Tam, kad galėtume palyginti: manant, kad 2023 m. BVP sieks apie 70 mlrd. €, ši parama sudaro apie 1,7% BVP.

0,8 mlrd. € bus skirta tiesioginėms dujų ir elektros kainų kompensacijoms gyventojams. Kaip tiksliai veiks subsidija dar nežinia. Bet visuomeninė elektros kainą siūloma fiksuoti ties 0,28 €/kWh. Galima spėti, kad nepriklausomų tiekėjų klientams kompensacijos bus taikomos virš šios ribos.

Verslui elektros kainų kompensacijoms šį šildymo sezoną numatyta apie 0,446 mlrd. €, tačiau tik pusė šios sumos patenka į ateinančių metų biudžetą. Elektros kaina verslui kompensuojama taip: dengiama 50% kainos, kuri viršija 0,24 €/kWh paskutinį šių metų ketvirtį ir 50% to, kas viršija 0,28 €/kWh pirmąjį 2023 m. ketvirtį.

Verslui, tiesa, bus skirta ir kitų paskatų – lengvatinės paskolos, parama saulės jėgainėms įsirengti. Iš viso pagalbos verslui paketo priemonės sudaro apie 2,5 mlrd. €, arba 3,6% BVP. Tiesa, ne visos programos sutilps į vienus metus, tad 2023 m. skiriama suma bus, iš akies sprendžiant, artimesnė 1,3 mlrd. €.

  • Kodėl tai svarbu? Tai – energijos krizės kainos indikatorius. Valstybių biudžetuose numatytos paramos programos rodo, kiek Europai kainuoja išsiugdyta priklausomybė nuo Rusijos energetikos išteklių. Bei – kiek kainuoja chroniškas atsisakymas investuoti į elektros energijos gamybą.

    Ateinančių metų biudžetai taip pat yra galvos skausmas kiekvienai ES šaliai atskirai ir visoms kolektyviai. Todėl, pagalvojau, gal bus paranku turėti šiuos skaičius palyginimui.

    Štai, pavyzdžiui, nemažai nepasitenkinimo iš visų Europos pakraščių sulaukęs Vokietijos 200 mlrd. € paramos paketas sudaro apie 5,1% šalies BVP. Tiesa, dar nėra aišku, kaip ir kam ši suma bus skirstoma.

Skaitiniai:

Kas toliau?

  • „Orlen Lietuva“ valdoma Mažeikių naftos perdirbimo gamykla rugsėjį atsigabeno 7 tanklaivius arba 0,673 mln. t naftos. Spalį gamykla planuoja priimti 8 krovinius arba 0,74 mln. t naftos. 4 tanklaiviai atgabens arabišką, 3 – Šiaurės jūros naftą, dar vienas – žaliavą iš JAV. Šių rūšių nafta gamykloje nuo balandžio pakeitė rusišką naftą. Į gamyklos Būtingės naftos terminalą per metus atplaukia iki 100 tanklaivių, kurie atgabena iki 10 mln. t naftos.

  • „Klaipėdos nafta“ informavo Norvegijos „Hoegh LNG“, kad pasinaudos galimybe įsigyti plaukiojantį dujų importo terminalą „Independence“. Pirkinys bendrovei atsieis 153,5 mln. $. Sandoris turi įvykti ne vėliau kaip 2024 m. gruodžio 6 d. Pastebėtina, kad jei būtų perkamas šiandien, „Independence“ Lietuvai kainuotų ~20 mln. € daugiau, nei planuota – tik dėl to, kad euras JAV dolerio atžvilgiu šiemet atpigo 15%.

  • Švedijos tyrėjai atliko pirminę „Nord Stream“ dujotiekių apžiūrą Švedijos išskirtinėje ekonominėje zonoje. Jie patvirtino, kad prie dujotiekių įvyko sprogimas, padaręs didelę žalą vamzdynams. Pirminė apžiūra sustiprino įtarimus dėl sabotažo. Anot tyrėjų, nusikaltimo vietoje buvo surinkti įkalčiai ir dabar bus atliktas jų tyrimas. Detalesnės informacijos, tiesa, Švedijos prokurorai nepateikia.